Visą gyvenimą fotografavau ir filmavau – iš pradžių iš įpročio, paskui iš ilgesio, o dabar – iš esmės. Pasukau į gamtos mokslus, bet viduje vis tyliai kirbėjo jausmas, kad einu ne ten. Telefonas nuolat lūždavo nuo vaizdų, sustabdytų akimirkų. Supratau – mano būdas būti pasaulyje yra per šviesą, judesį ir tylą be žodžių. Dainavimas man padovanojo laisvę, o kamera – galimybę tą laisvę pasakoti. Kuriu švelnius, jautrius, tikrus ir estetiškai švarius vaizdus. Mano darbus atpažinsi iš šviesos, ramybės, natūralumo ir to jausmo, kurį atpažįsti, bet negali iki galo paaiškinti. Kartais tai kaip šuniška laimė. Tokio tyro džiaugsmo kibirkštis, kuri gyvena paprastose, bet tikrose akimirkose.